- apniukti
- 1 apniùkti intr. 1. apsitraukti debesimis, apsiniaukti: Diena apniùkus, panašu an lietų Ds. Buvo šaltas, apniukęs rytas, kad už kelių žingsnių nebebuvo žmogaus matyti J.Bil. Dangus taip apniùko, ar nepradės lyti?! Rd. Matos, kad bus lietaus – visur apniùko Dbk. Taip apniùko, ar lyt pradės Dgl. Apniuko oras, turbūt nebe taip šals Rm. Tei apniùko, visai vakaras, i gana Jrb. Apniùkus saulė Pl. Ruduo pasitaikė apniukęs rš. | prk.: Ligi šiolei jis matė gyvenimą sunkų, apniukusį J.Bil. Kodėl gi galva tokia sunki, o mintys tokios apniukę rš. 2. paniurti, apsiblausti: Grįžo Motiejus Gailiūnas namo apniukęs ir susirūpinęs A.Vien. Jo veidas buvo liūdnas, apniukęs kaip niekumet rš. Ko taip vaikštai apniukęs (nusiminęs, piktas) kaip devynios pėtnyčios?! An. Jurgis labai apniuko (nuliūdo) ir išėjo Lkč. Jis visai apniukęs (vaikšto, dirba lyg apsnūdęs) Pšl. Įbedęs apniukusį žvilgsnį į erdves, galvodavo rš. 3. būti blankiam, apsitraukusiam kuo: Lapai iš apačios balsvai apniukę nuo skersinių žilų plaukelių Mt. Viena grūdo pusė žvilgi, kita gi (= o kita) apniukusi Mt. 4. aptemti (apie akį): Akis gali apniukti ir be gyslainės plyšimo P.Aviž. \ niukti; apniukti; suniukti
Dictionary of the Lithuanian Language.